Destina

 Romantic…

Buvo isleistuviu vakaras, sale buvo triuksminga ir linksma. Grojo muzika, sukosi poros. As stovejau ir galvojau: “o vis delto, kaip sunku palikti mokykla”. Staiga pamaciau mergina. Ji stovejo nugara i mane, bet as maciau kaip jos peciai virpa. Man pasirode, kad ji verkia ir as… Neapsirikau. Palieciau jos peti. Staiga ji atsisuko ir as pamaciau jos giliai melynas akis pilnas asaru. As pazinojau ja, tai buvo mergina is kitos klases, taip pat abituriente, taciau apie ja nieko nezinojau, isskyrus tai, kad ji draugavo su vaikinu vardu Andrius. As stovejau ir nezinojau ka daryti, kaip nuraminti ja. Norejau suzinoti jos asaru priezasti, taciau buvo nepatogu klausineti. Apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais batais. Jai turbut mano tylejimas igriso, ji paziurejo i mane ir vel nusisuko, bet koki skausma pamaciau jos akyse, kad nesusivaldziau ir palietes jos peti paklausiau: “Ko tu verki? Kas tau? Juk siandien tokia svente. Ar tave kas nuskriaude? Ir tada ji pripuole prie mano peties ir gailiai pravirko. As galvojau, kad taip verkia tik daug iskentejes žmogus.” Gal as galiu kuo nors padeti?”- paklausiau. Is jos akiu tekejo asaros. Paskui pakele akis i mane ir tare: ” Gerai, as tau viska papasakosiu…Tik ar tu panoresi viska isklausyti? Juk dviem zodziais neispasakosi.” “Mano vardas Saule. Kai man buvo 15 metu, mes atvaziavom i sita miesta ir as visai neturejau draugu, vaiksciojau viena. Viena karta as sedejau ant suoliuko ir skaiciau knyga. Staiga kazkas smarkiai trinktelejo i peti. As pakeliau akis. Netoliese stovejo berniukas ir rankose laike ragatke. Man jis pasirode piktas ir negeras, todel as nekreipiau i ji demesio ir skaiciau toliau. Jis paziurejo i mane ir tare: ” O tu grazi ir tavo akys grazios”. ” O kas daugiau?”. “Na o dabar susipazinkime”- pasake jis ir istiese ranka. As atsistojau ir nuejau. Vakare, kai jau gulejau lovoje, galvojau apie ta vaikina. Kazkoks keistas ir juokingas atrode jis man. Paskui viska uzmirsau ir po to ivykio as isvaziavau pas seneli i kaima. Grizau visai pries rugsejo pirmaja. Einu i mokykla ir girdziu, saukia: “Saule!” As pagalvojau, kad man pasigirdo, nes draugu ir pazistamu as dar neturejau. Staiga kazkas stvere man uz rankos. As atsigreziau, tai buvo jis… “Sveika, as taves visur ieskojau”. ” Del ko?”-paklausiau. “Pazinciai. Argi tu pamirsai? Mano vardas Andrius.”- tare jis ir istiese ranka. As norejau parodyti, kad pykstu , bet neisejo. As irgi istiesiau ranka, jis paspaude ir tare: “As patenkintas, o tu?”. As nezinojau ka atsakyti, todel tylejau. “Tylejimas- sutikimo zenklas”- pareiške jis. Taip prasidejo musu draugyste. Po pamoku jis manes laukdavo ir namo eidavome kartu. Jis buvo geras, paprastas draugas. O drauges man tik pavydedavo. Taip mes draugavome dvejus metus. Pernai baigem 10-aja klase, nutareme eiti i 11-ta, veliau i instituta, jeigu ne… Na, bendriau viskas is eiles. Artinosi Naujieji metai. As pradejau jam jausti daugiau negu draugiskuma. Net emiau pavydeti jam, bet be reikalo. Jis liko istikimas musu draugystei. Naujuosius nutareme sutikti kartu, jis man pasiule ateiti pas ji… “Saule, as turejau tau kazka pasakyti labai svarbaus ir pasakysiu tau lygiai 12-ta valanda”. ” O kas bus pas tave namuose?”-paklausiau as. “Kaip kas? Tevai, taciau mes busime vieni, visai kitame kambaryje ir mums niekas netrugdys. Tu gi pazisti mano tevus?”. “Taip, jie geri”- tariau as. Naujus metus sutikome dviese, abu su Andriumi. Mano manymu, neteisus tie, kurie sako, kad kompanijoje linksmiau. Pas Andriu man buvo gera ir smagu. Kambaryje stovejo eglute. Jis priejo prie manes ir tare: “Tai dovana tau”. ” Man?”-As nustebau. ” Mums abiem”. -Pritare jis. Laikas bego greitai. Laikrodzio rodykle artejo prie dvyliktos valandos. Jis apkabino mane ir tare: “Tau 17, o man 18 metu, bet man tai visiskai nesvarbu… As myliu tave”. As stovejau nezinodama ka daryti. ” Kas tau, mieloji?”. “Nieko, Andriau, nieko. Tu dabar lauki, kad as tau atsakyciau ta pati, taciau as pasakysiu tiesa, tu man labai patinki, Andriau, o kas apie meile… Ar tu bent karta girdejai apie tikraja meile?” -paklausiau as. ” Man tetis pasakojo… Anksciau, ten kur mes gyvenom, buvo ezeras, o jame isikure dvi gulbes.”… “Tu man norejai pasakoti apie meile, o pasakoji apie gulbes.” -nutraukiau ji ir nusijuokiau. “Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir suprasi. Tos gulbes globojo zmones. Viena ryta kazkas pasove gulbina ir jis mire. Likusi viena, gulbe ilgai buvo toje vietoje, kur zuvo gulbinas, paskui pakilo aukstyn i dangu ir padariusi mirties kilpa, suglaude sparnus ir krito ant akmenu kruvos. Krisdama ji dar karta skaudziai suklyke. zmones, mate sia scena ,negalejo sulaikyti asaru… Supranti, zmones verke, o dabar pati spresk, ar tai buvo meile?”. “Atleisk, Andriau!”-tariau as. “As suprantu tai, bet atsakyma paskysiu veliau. Tu neisizeisi?” -paklausiau jo ir prisiglaudziau prie peties. “zinoma, ne”- tare jis. Ta vakara as buvau pati laimingiausia. “Na” -pasakiau as ir pravirkau. “Tu, aisku, nesuprasi mano asaru…” O po Nauju metu musu draugyste dar labiau sustiprejo. Mergaites man pavydejo, sake jog esu pati laimingiausia pasaulyje. Tuo tikejau, bet laime, deja, buvo neilga. Mes su Andriumi buvome vieno draugo vardadienyje ir grizome velai. Prie duru sustojome. Jis stovejo ir ziurejo i mane. Staiga paklause: “Saule, galima tave pabuciuoti?”. As stovejau ir ziurejau. Jis apkabino mane ir karstai pabuciavo. Sekancia diena jo nebuvo mokykloje. As pradejau nerimauti. Dar niekad nebuvo, kad jis nieko nepasakes man, neateitu i mokykla. As nekantriai laukiau pamoku galo. Tuojau po pamoku nubegau pas Andriu, duris atidare mama. Pamaciau, kad jos akys raudonos nuo asaru. Pamaciusi mane ji nusuko akis i sali. “Kas nors atsitiko Andriui?” - paklausiau as. “Nieko, mergaite,nieko. Gal viskas bus gerai. Jis ligonineje.”. “Ka?” - susukau as. “Vakare jis jautesi gerai, o siandien blogai…”- susnibzdejo mama ir pravirko. Truputi nusiraminusi ji pasake: “Pirmadieni ji rado gatveje… Pas ji 5-kios zaizdos”. “Kaip? Kada? Uz ka ji taip? Ne! Ne! Tai netiesa… Nesamone! Jis turbut be samones, o jeigu?” -staiga blogai pagalvojau. ” O, kokia as kvaile. Ka as galvoju? Ne,viskas bus gerai. Bet ka? Uz ka ji taip?…” Nepastebejau, kaip atsiradau namuose. Kritau i lova ir gulejau beveik be samones. Paskui isgirdau skambuti ir mamos zodzius: “Uzeikite, prasau, ji namie”. Kazkas pravere mano kambario duris. As atsikeliau ir pamaciau stovincia Andriaus motina. Pabalusi kaip drobe ji laike duru rankena. “Kas nors Andriui?” -paklausiau as. “Jam blogai? Sakykit gi pagaliau”. “Nusiramink, Saule, liaukis. As atejau taves. Jam blogai, jis nori pamatyti tave”. “Ne, ne…” -vel susukau. Neprisimenu kaip ipuoliau i palata. Jis gulejo. Akys sublizgejo kai pamate mane. “Saule, mieloji Saule…” -susnibzdejo jis suskilusiomis lupomis. As negalejau susilaikyti…”Neverk, kvailute. stai, matai kaip viskas isejo… Man beliko gyventi suskaiciuotos valandos, o gal ir minutes. Ir todel as noriu buti tik su tavimi…”. “Ka tu kalbi? Nusiramink, tu nemirsi, tu gyvensi! Mes busime kaip visada… Kartu. As negaliu be taves. Kaip man tada be taves?”. Jis tyliai klausesi manes ir buciavo man delnus. “Saule, mieloji Saule, as taip… Kad butume visa laika!”. Jam ant kaktos issiverže mazi rasos laseliai. “Saule, stai, paimk” -sukaupes paskutines jegas jis istiese man lapeli popieriaus. “Tai paskutinis mano laiskelis. Man neuzteks laiko pasakyti tau viska”. Mano kunu prabego siurpas ir ispyle prakaitas. “Andriau” –susnibzdejau as. “Tu gyvensi, gyvensi!”. Sunkiai kvepuodamas jis susnibzdejo: “Brangioji Saule, pabuciuok mane… Pabuciuok mane… Karstai paskutini karta… Saule…!” As pasilenkiau buciuoti, asaros nesulaikomai riedejo skruostais, dar karta pabuciavau i lupas ir tuo tarpu jis neteko samones. “Kas? Uz ka?” -klausinejau as nesusigaudydama. Mano skruostais dar labiau eme ristis asaros. Staiga atejo gydytojas, paeme mane uz rankos ir pradejo vesti mane tolyn nuo Andriaus. “Isgelbekit! Isgelbekit ji!” -saukiau as ir staiga pamaciau,kaip Andrius mirsta su sypsena veide. “Andriau!” -susukau as, bet jis jau nebegirdejo mano balso… Amzinai uzmerke savo melynas akis, kurias as taip mylejau, bet ir netekau. Andriu laidojo po triju dienu po jo mirties. Tas dienas as vaiksciojau kaip ligone. Pries pat laidotuves nuejau i parduotuve ir nupirkau puokste baltu vestuviniu geliu. Tai buvo paskutine dovana mano Andriui. Priejau prie jo namo. Viduje buvo labai daug zmoniu. As prasiverziau pro juos ir priejau prie karsto. Jis gulejo lyg miegodamas. Man atrode, kad jis tuoj atsikels ir pasakys: “Labas, Saule!”. Kaip sapne as priejau prie karsto ir padejau geles. Staiga pamaciau jo motina. Ji stovejo ir ziurejo i ji paklaikusiu zvilgsniu, ziurejo nenuleisdama akiu, lyg noredama visam laikui isiminti jo veido bruozus. Jinai stovejo isbalusi, akys isverktos, lupos kazka snibzdejo. Plaukai per sias kelias dienas pasidabino baltai. Staiga uzgrojo siurpus laidotuviu marsas. Visi isejo. Priekyje nese geles, vainikus, paskui… Paskui Andriaus karsta ejau as. Priesakyje maciau tik karsta, kuri nese klasiokai. Sustojo prie duobes, paskutines minutes ir as niekados nebepamatysiu Andriaus… Paskui karsta eme leisti i duobe. “Palikit ji! Jis tuoj pabus…” -saukiau as. Mano zvilgsnis susitiko su motinos zvilgsniu. Ji ziurejo i mane ir kaip isprotejusi puole prie duobes. “Sunau! Sunau! Neiseik is namu! Pasilik su mumis!”. Ji istiese rankas i ji lyg noredama pakelti ji is karsto, su kuriomis ji Andriu augino, nesiojo, supo dar visai maza. O dabar… Dabar siaubas, jis guli karste. Prie jos priejo vyriskis ir paeme ja uz ranku. As ji pazinau, tai buvo jo tevas. Jis vede, o ji sauke lyg kiek galedama. Nuo jos riksmo vos neplyso sirdis. As puoliau prie duobes, bet mane atitrauke. Vietoj duobes, i kuria ileido mano Andriu, liko tik mazas kauburelis smelio, o ant virsaus padetos mano geles. Visi pamazu issiskirste. Negalejau pagalvoti, kad daugiau niekada nebepamatysiu jo… Ir tada prisiminiau jo laiska. “Bet tu ji perskaityk pats, nes man labai sunku…”. ” Mieloji, brangioji Saule! Tu zinai kaip as tave myliu. Tu mano gyvenimo zaizdele. Man labai sunku mirti, nes as žinau, kad TU… TU, Saule, myli mane. Mieloji Saule, as prasau taves, vardan musu draugystes, buk rami. Man atrodo, tu, Saule, mano prasyma ispildysi. Kaip as noreciau visa laika buti salia taves, bet, deja, deja tu supranti… Tik tu neverk, negalvok apie nieka. Mano mintys bus su tavimi iki paskutines valandos. Galvok apie mane, kaip galvojai apie gyva, sunku… oi sunku tave palikti, Saule, zinant, kad tu gyveni ir myli mane. Jeigu as galeciau gyventi! Och jeigu…! Baigiu rasyti, nes jauciu, artinasi ta paskutine gyvenimo valanda. Nepamirsk Saule mano melynu akiu, kurios tave taip mylejo… Ir dar nepamirsk legendos apie gulbes. Lik sveika, mieloji Saule. Prisimink mane, Tavo Andrius.” As tylejau, padaviau laiska, vos sulaikydamas asaras. Dabar as supratau kas yra meile. Ir stai, isleistuviu vakaras, o jo nera… Nera kartu su ja. Staiga ji pakele akis, pilnas asaru. Jos melynos akys buvo uztvindytos skausmu, ji pagriebe laiska ir isleke i lauka. As puoliau vytis. Kai isbegau, ji jau buvo uz kampo… Ir staiga… As isgirdau caizu stabdziu cypima. Kai pribegau prie kampo, pamaciau siurpu vaizda: Saule gulejo po masinos ratais, kaip paukstis balta suknele, kuri primine gulbe. Rankoje ji laike lapeli… Tai laiskas. Staiga atsimerke akys ir ji susnibzdejo: “stai, as su tavimi visados busiu, Andriau”. Subego zmones, atvaziavo greitoji pagalba. Gydytojas apziurejo mergaite ir tare: “Staigi mirtis”. Ir dar sitoji baltoji gulbe zuvo paciame zydejime, staiga nuvyto jos besiskleidziantis pumpuras. As vel pazvelgiau i Saule. Ji gulejo pasruvusi kraujuose, o pro sypsenos pravertas lupas matesi baltuciai dantys. Rankoje kietai suspaudusi ji laike laiska. As dar karta perskaiciau ta eilute, kuri labiausiai matesi: “…Nepamirsk legendos apie gulbes. Lik sveika, mieloji Saule! Prisimink mane, Tavo Andrius.” Tegul niekados neisblės Saulės ir Andriaus meilė!

Buvo ankstyvas rudens vakaras. Dvelkė silpnas vėjūkštis, mėnuo po truputį merkė akį… Tą dien vyko eilinė ir nuobodi šventė. Samanta į ją ėjo tik todėl, kad ją taip karštai įkalbinėjo draugė, kurios tikrai nesinorėjo nuvilti.
Toje šventėje kaip ji ir manė buvo neapsakomai nuobodu… Pilna besikabinėjančių, įkaušusių nuo alaus senių, butelius renkančių vaikigalių ir taip toliau.
Mergina troško tik vieno, kad kuo greičiau eitų namo ir galėtų pasinerti į miego karalystę. Tačiau netikėtai jos akys užkliuvo už tamsaus, šiek tiek įžūlių veido bruožų, bet gražaus vaikino. Ji buvo išties nedrąsi, kad galėtų prie jo prieiti ir užkalbinti. Tačiau po pusvalandžio įtemtų svarstymų ir jėgų kaupimo ji galiausiai išdrįso…
Mergina nuėjo palengva tarsi norėdama, kad praeitų kuo daugiau laiko iki to momento, kai ji turės prabilti. Sam žinojo, kad gali pabijoti,o tuomet Matas (jo vardą ji jau gana senai žinojo) ir jo draugai gali ją išjuokti. Tokiu atveju merginos drąsa būtų sutrypta kaip gležna laukų gėlelė…
Kai ji priėjo tą , kuris ir patraukė Sam akį, ji švelniai paklausė ar nenorėtų su ja pašokti. Tikėjosi visko, netgi to, kad jis šlykščiai nusispjaus ir pavys ją šonan, o merginai pavymui laidys pasibjaurėtinus juokelius. Tačiau viskas pasisuko į gerąją pusę… Vaikinas iš karto sutiko… Švelniai apsivijo jos liesą liemenį rankomis ir prisitraukė arčiau savęs. Ji uždėjo savo rankas jam ant kaklo ir prigludo prie jo plačios, raumeningos krūtinės. Samanta pirmą kartą jautė tokią šilumą ir švelnumą iš vaikino. Jai ėmė svaigti galva, atrodė, kad tuoj apals… Tačiau to toli gražu nenutiko…
Matas už ją buvo gerokai aukštesnis, todėl norėdama šokti su juo mergina turėjo šiek tiek pasistiebti, nors jai tai neatrodė jokia kliūtimi. Nuo šio pakvietimo jis jos jau nebepaleido iš savo glėbio. Jie sedėjo vienas greta kito, buvo šaltoka, o kadangi Sam vilkėjo tik plonytę šilkinę suknutę, vaikinas nusivilko savo rudeninę striukę ir ja apgaubė merginos pečius. Tada jei tai atrodo taip džentelmeniška…
Po šios šventės, kuri ji manė tebus dar viena nuobodybė (tačiau vėliau suprato, kad tai geriausia šventė jos gyvenime) Matas Sam parlydėjo namo. Jaunuoliai ėjo susikibę už rankučių, šviečiant mėnesienai. Ji tikėjosi iš jo švelnaus, nekalto bučinio, bet viską sutrukdė nežinia iš kur išdygusi jos draugė. Tai šiek tiek merginą nuliūdino, tačiau gal taip bus tik geriau…
Taigi kitą dieną jie vėl susitiko. Tačiau šįkart pilname jaunimo universitete. Matas su Samanta jau senai mokėsi kartu, bet niekad vienas į kitą neatkreipdavo nei mažiausio dėmesio. Jaunuolių būrį jie tik nusišypsojo ir netarę nei žodžio pasuko savo keliais…
Ėjo dienos Sam taip tikėjosi, kad ji sulauks kažko daugiau. Mergina tikėjosi sulauksianti iš Mato pusės kažko tokio, kas padarytų jų draugystę rimtesnę. Tačiau viskas ėjo priešinga linkme, vaikinas ne tik nieko daugiau nesiūlė, bet netgi pradėjo jos vengti. O kartais net neatsakydavo į sms žinutes.
Sam rašė jam eiles, prisipažino, kad myli jį. Bet Matas į visa tai nekreipė dėmesio. Jam turbūt atrodė, jog tai paprasčiausi paistalai. Merginai dėl to buvo labai skaudu…
Po trijų mėnesių vėl viskas ėmė taisytis. Vaikinas ėmė jai siųlyti savo kompaniją einant namo, vėl apkabindavo, meiliai kalbėdavo… Bet užteko jo geriausio draugo šlykščios replikos ir Matas eilinį kartą ėmė jai net menkiausio dėmesio nerodyt. Rodės , jam svarbiausia yra ne jo pačio, o draugų nuomonė. Atrodė, tarsi Samanta būtų tik paprasčiausias žaisliukas su kuriuo užsinorėjęs pažaisdavo ir mesdavo šalin… Mergina netgi sužinojo, kad klubuose jis “kabina” daugybę kitų panų.
Tuomet jai dar nebuvo taip skaudu. Meilė dar nebuvo taip stipriai sukausčiusi širdies. Tačiau po visų tokių jo žaudimų Sam palūžo…
Seniau jos niekas neįsivaizduodavo liūdinčios. Iš veido nebuvo įmanoma ištrinti tos kerinčios šypsenos. Prieš šį vaikiną ji visad švytėjo iš laimės. Sam visas pasaulis buvo nudažytas rožine spalva, o gal ji į ją supantį pasaulį žiūrėjo pro rožinius akinius? Kiekviena užklupusi bėda, atrodė tarsi išbandymas ir kartu laimė, mergina manė kad šią negandą įveikus ji pasidarys dar stipresnė ir ištvermingesnė…
Bet nuo tada daug vandenų nutekėjo. Dabar ji buvo nuolat irzli, užsisklendusi, o šypsio veide negalėjai įžiūrėti. Jei ir nusišypsodavo, tai gerai įsižiūrėjęs galėjai pamatyti jog ta šypsena išspausta pro ašaras.
Samanta vis prisimindavo kaip Matas žadėjo, kad kai ateis vasara jie nuolat sėdės prie jaukaus ežerėlio ir kartu atsisveikins ir pasitiks skaisčiąją saulutę. Vaikinas sakė, kad jei prireiks Sam meilės jis lauks amžinybę. Jis prisiekinėjo, kad ji jam patinka. Tačiau dabar akivaizdu, kad melavo, nes po šių žodžių jau kitą dieną spruko kuo toliau…
Tai prisiminus jai būdavo dar skaudžiau. Kai pagalvodavo apie šiuos pažadus merginai atrodydavo jog jos ir taip kraujuojanti širdis perdurta daugybe aštrių , sidabrinių peilių. Kiekvieną vakarą ji verkdavo tol, kol akys pasidarydavo sausos, o pagalvė buvo permirkusi nuo ašarų, kurios atrodė tarsi šilta ir krikštolinė, tačiau sūri vasaros rasa. Kai Sam pagalvodavo apie Matą, jos gerklę lyg imdavo kas smaugti. Merginai trūkdavo oro, rodės tarsi jos gerklėje didžiulis gniužulas, kuris ją ir uždusins… Ji puikiai žinojo, kad tas vaikinas, kuris jai taip patinka, susitikinėja su kitom, nes ne viena draugė Samantai tai sakydavo. Gyvenimas rodės tapo per daug sunkus… O pasaulis slydo iš po kojų… Sam netgi mastė apie savižudybę, bet ačiū Dievui jai to padaryti niekad ir nepavyko…
Po šių skaudžių įvykių dar buvo viena šventė universitete, kuri vėl viską apvertė aukštyn kojom… Tai buvo lietuvių etnografinė vakaronė, kurios metu šokami liaudies šokiai, o kapelos groja lietuvių liaudies dainas.
Kai prasidėjo šventė Matas su Samanta visiškai nebendravo. Kalbėjo jis tik su kažkokia mergše (kuri nuo to vakaro užsitarnavo pačią didžiausią Sam neapykantą!). Mergina taip norėjo, kad jis bent akies kampeliu atkreptų į ją dėmesį. Tačiau rodės vaikinui tai buvo nė motais. Tada prie Sam pradėjo lįsti labai įkyrus tipas, kuris ją tiesiog varė iš kantrybės. Galiausiai kantrybės taurė buvo perpildyta ir mergina kaip ir pirmąjį kartą (per šventę) sukaupusi visą drąsą nuėjo prie to, iš kurio visą tą laiką nesulaukė nei mažiausio dėmesio… Samantai nepatiko, kad ji nuolat turi žengti pirmąjį žingsnį. O gal ji Matui buvo visai neįdomi?
Vaikinas išgirdęs jos pakvietimą iškart padavė jai ranką. Tuomet ir prasidėjo visos linksmybės! Merginai buvo neapsakomai gera šokti su juo! Matas švelniai laikė Sam savo glėbyje ir vedžiojo šokio ritmu. O kai jie per klaidą susimaišė porom, jis netgi paprašė vaikino, kuris dabar stovėjo prie buvusios jos kompanjonės atsikeisti porom. Ir aišku mergina vėl galėjo jausti savo gležną rankutę Mato vyriškoje plaštakoje. Jų pirštai susipynė… Staiga kaip reikalavo šokis, vaikinas staigiu judesiu atplėšė Samantą nuo žemės paviršiaus ir ėmė ją nešti. Merginą tai apstulbino, ji buvo per daug giliai pasinėrus į margaspalves svajas, todėl neiškarto suprato kas vyksta… Ant Mato rankų ji jautėsi tarsi nuotaka, kurias vyrai neša per tiltą ar namų slenkstį (visa tai ji buvo mačiusi filmuose). Merginai tikrąją šio žodžio prasme užvirė kraujas, nuo apėmusios malonės… Tačiau ji tuo pačiu ir pyko ant jo, kodėl jis pradžioje buvo su ta šlykščia merga.
Kaip paaiškėjo vėliau, tai pasakojo Mato draugas ir kursiokas, kad kai tas įkyrus tipas prie Samantos lindo, Matas buvo net mėlynas iš pykčio. Rodės tuoj pakils ir voš tam šunsnukiui tiesiai į marmūzę. O ta mergina, kuri buvo šalia jo tik ramino ir tramdė jį, kad taip nepasielgtų! Bet Sam to net nepastebėjo. Merginai atrodė, jog jis net nesiruošia į ją pažvelkti. Taigi net ir šiandien nežinia kaip ten iš tiesų buvo…
Tačiau nepraėjus nei savaitei viskas grįžo į senas vėžias. Atrodė tarsi jie vienas kito, net niekad nepažinojo. Tarsi tai būtų neišsipildęs sapnas ar svajonė…
Samanta visa tai išgyveno jau ne taip skaudžiai, mat mergina prie visos tos pasakos be galo tarsi priprato…
Taip slinko diena po dienos, lyg smiltinio laikrodžio kristų mažos smiltelės. Tos smiltelės buvo visos vienodos ir nei viena nepatraukdavo nei menkiausio dėmesio, kaip ir merginos dienos… Jos slinko labai lėtai, o kartu ir labai greitai. Sam vis stengėsi Matą išstumti iš savo širdies, tačiau tai nebuvo taip lengva kaip galima įsivaizduoti. Ji vis bandė ir bandė sugalvoti vaikinui kuo daugiau trūkumų, bet tai mažai ką keitė… Tuomet mergina bandė ką nors įsimylėti, tačiau niekas jos širdies net nesuvirpindavo, o kaip sakoma širdžiai juk neįsakysi!
Taip praėjo daugiau kaip pusę metų, kurie jai nepaliko jokio didesnio dėmesio jos gyvenime. Aišku buvo tų Mato švelnumo dienų ir vėl mėnesius trukusio abejingo šaltumo…
Atėjo skaistus pavasaris. Saulutė švelniai glostė skruostus. O juk pavasaris porų metas, panašiai ir nutiko…
Matas vėl pradėjo meiliai rodytsavo švelnumą. Merginos veide vėl atsirado ta trapi ir kerinti šypsena, kuri sujaudindavo ne vieno praeivio širdelę. Jaunuoliai kiekvieną vakarą skambindavo vienas kitam Samantai buvo neapsakomai gera užmigt galvojant ir vis dar girdint jos mylimojo švelnų ir (sakytai) nekaltą balsą. Kuris rodės galėtų net numirėlį iš karsto prikelti. Mergina manė, kad ir Matas tą patį jaučia, tačiau tikriausiai jam tie skambučiai buvo nieko neverti… Taigi vienas kitam beskambindami jie gana dažnai vienas kitą kviesdavo susitikt.
Pirmieji trys ar keturi pasimatymai buvo nuostabūs. Viskas rodės tiesiog idealu… Tačiau paskutinysis nebuvo toks. Nežinia kodėl vaikinas jau nuo susitikimo pradžios elgėsi šlykščiai, tarsi norėdamas susipykti. Ir tai jam pavyko (aišku jei jis to siekė).
Po šio karto Sam su Matu daugiau nebesusitiko. Atrodė tarsi juos skyrė didžiulė, plieninė siena, pro kurią prasibrauti būtų neįmanoma. Rodės lyg jų keliai išsiskyrė amžiams…
Atplasnojo žalioji vasara, baigėsi studijų metas. Norėdama užsimiršti mergina atvyko į savo kaimą, kuris buvo tikrų tikriausias užkampis. Ji manė jog čia galės atsiriboti nuo ją supančio pasaulio, galės pasinerti į apmąstymų liūną ir visa atsiduoti tik pati sau… Taip dažnai besėdėdama virandėlėje Sam eilinį kartą prapliupo, tarsi nekaltutis ir netikėtas vasaros lietutis. Jai norėjosi, kad niekad nebūtų pažinojusi to vaikino ir nereikėtų lieti šių karčių ašarų. Mergina nuolat klausė savęs, kodėl ją pirmoji meilė užklupo taip anksti. Juk ji net 19m. pilnai neturėjo. O jei jau taip nutiko tai kodėl ta meilė turi būti tokia širdelę draskanti? Juk galimas daiktas, kad po šito viso skausmo ji daugiau nebenorės mylėti…
Samanta labai troško, kad kada nors ir kas nors taip pat ir su juo pasielgtų… Mergina žinojo, jog kerštas yra blogio sėkla, tačiau ji manė,jog yra neverta tokio pasibjaurėtino elgesio!
Mergina buvo išties graži, jai niekad netrūko vaikinukų dėmesio. Sam turėjo ilgus, tobulus plaukus, kūnas tarsi nulietas, o veidas skleidė šilumą ir draugiškumą, Tačiau ji nebuvo patenkinta tuo ką mato veidrodyje. Samanta nuolat sau liejo įvairiausius būtus ir nebūtus priekaištus.
Šitam užmirštam Dievo kampelyje ji susipažino su keletu vaikinų. Aišku jie negalėjo atstoti jos mylimojo, tačiau su vienu Sam visgi manė užmegzti šiokią tokią draugystę…
Iš pradžių vyravo idilė, tačiau netrukus jis labai pasikeitė. Ėmė laidyti šlykščias replikas, kurios dar labiau viską sujaukė. Dabar mergina jautėsi išvis šlykšti ir niekam nereikalinga. Jos akys eilinį kartą paplūdo ašarom. Dėl šito Samanta užvis labiausiai graužėsi, nes žinojo, jog nevalia pasirodyt silpnai. Tačiau jau buvo per vėlu… Gal ji prakeikta?
Taigi dar labiau sujaukus savo jausmus, grįžo į gimtąjį Kauną. Dar pamiršau paminėti, kad kai buvo Valentino diena Sam ir Matas buvo susitikę. Buvo nuostabus vakaras. Tada buvo jų pirmasis bučinys… Mergina galvojo, jog tai kažkas įpatingo, tačiau dar tą patį vakarą, Matas jau “seilėjosi” su kita! Kaip galima taip šlykščiai elgtis? Samantai visa tai atrodė nesuprantama, na o gal ji paprasčiausiai buvo per daug naivi…
Kai ji sugrįžo į Kauną Matas jau labai mažai tegulėjo ant jos širdies. Samanta labai stengėsi išplėšti šį vaikiną iš savo širdies ir sielos ir tai merginai beveik pavyko, bet… Matas ėmė vėl rašyt Sam sms žinutes. Vaikinas vėl norėjo užmegsti draugystę. Mergina dabar elgėsi kiek tik galėdama šalčiau, nes per daug bijojo būti vėl įskaudinta…
Ir štai atėjo rugsėjis ir vėl reikėjo traukti į universitetą ir kaupti žinių lobius i kuprinę. Vos tik visi suėjo į universiteto kiemą Sam iškarto išvydo Matą. Vaikinas švelniai nusišypsojo, grakščiai apkabino jos liemenį ir pasisveikino. Dar pridūrė, kad šiandien mergina nuostabiai atrodo bei paskyrė pasimatymą. Samanta šiek tiek padvejojo, bet su visu tuo sutiko… Atrodė tarsi Matas viso to neapsakomai laukia ir tai išties stebino merginą!
Jaunuoliai susitiko. Iš pradžių buvo šiek tiek nejauku. Juk jie buvo nebendravę ištisus tris mėnesius, kurie labiau priminė trejus metus. Ir nors tą dieną iš dangaus pylė kaip iš kibiro jiems tai visiškai netrukdė, tas lietus netgi teikė šiokios tokios romantikos…
Kai ji atėjo Matas buvo prigulęs sutartoj vietoj. Jis atrodė tarsi tingus ir mielas naminis katinas, kuris taip nori šilumos. Nors gana panašiai ir buvo.
Vos tik susitikę jie kalbėjo apie šį bei tą. Vėliau vaikinas pradėjo švelniai šėlti. Jis “valgė” Sam raudonus, garbanotus plaukus, švelniai lietė jos kūną. Tuomet mergina pasiteiravo, kodėl jis taip elgiasi, o Matas į jos klausimą atsakė taipogi klausimu. Jis paklausė ar gali valgyt jos švelniąsias ir saldžiąsias lūpas. Samanta aišku nesugebėjo atsispirti tokiai pagundai ir jau netrukus jie pasinėrė į žodžiais neapsakomą bučinį. Merginai jis buvo pats šilčiausias , kurį tik kada nors buvo gavusi. Tuomet Sam su Matu patraukė į nuošalesnę vietą, kur prasidėjo tai, ko ji niekad nesitikėjo…
Merginai taip gera buvo jausti kiekvieną jo prisilietimą. Samanta virpėjo iš malonumo, kurį vaikinas jai suteikdavo kiekvienu savo rankų prisilietimu ir karštu bučiniu. Mato rankos lėtai slydo į viršų, nuo kojų link pilvo, nuo pilvo link krūtinės… Jis vis švelniais pirštų galų prisilietimais kaitino aistrą. O lūpos tarsi deginančios žarijos nepaliaujamai bučiavo kaklą. Merginai buvo taip malonu, kad ji tetroško vieno iš dviejų: arba lai šiuo metu ji ir miršta iš pasitenkinimo, arba tegul ši minutė niekada nesibaigia! Matas nuolat kuždėjo švelnius žodžius, kurių ji jau senai nebuvo girdėjus. Vaikino raumeningos rankos rodės troško tik vieno, jos ir jo susiliejimo į visumą. Matas norėjo, kad jie visą tą laiką buvę atskiri atomai susijungtų į vieną molekulę… Sam taip pat jo troško, nors ir žinojo jog šis pasimatymas jau gali būti paskutinis. Jaunuoliai bučiavosi tarsi tai būtų paskutinis bučinys. Jų liežuviai susipindavo tarsi gyvatės. Nors ir pirmasis bučinys buvo toks nedrąsus, lyg jaunų paauglių… Dabar viskas buvo atvirkščiai. Staiga vaikinas švelniai paguldė Samantą ant nugaros ir pats ją užgulė. Mergina virpėjo, jai tuo pačiu metu buvo ir labai baisu ir neapsakomai molonu. Jie jautė vienas kito širdies dūžius, kurie rodės buvo paskutinieji jų gyvenime. Nes širdelės taip daužėsi, tarsi ruoštųsi tuoj pat iššokti iš krūtinės. Tuomet jis vėl ėmėsi savo nuostabaus glamonių meno, kuris merginą varė iš proto. Matas nusegė jos liemenėlę ir ėmė bučiuoti Sam krūtinę. Ją užvaldė ekstazė… Mergina troško jo, tačiau žinojo jog tai būtų neteisinga, nes šis vaikinas buvo per daug didelis mergišius. Taigi šiek tiek atsitokėjo nuo užvaldžiusios aistros. Ir staiga jų lūpos vėl susitiko, merginai atrodė, kad tos lūpos pačios saldžiausios pasaulyje, prilygstančios dieviškai malonei, ar velniškai pagundai. Samanta troško, kad šios lūpos priklausytų jai visą jos likusį gyvenimo kelią. Ji troško, kad kiekvieną rytą pabudusi galėtų būti jo šiltame glėbyje ir jausti jo aksominias lūpas ant viso savo kūno.
Mergina pajuto, kad ne tik ji virpa, Matas ne ką mažiau jaudinosi. Vaikinas žadėjo jai dangų, tačiau abu gerai žinojo, jog tai paprasčiausias melas. Vistiek anksčiau ar vėliau jis Samantą paliks. Mergina ėmė taip smarkiai drebėti, kad Matas net pamanė, kad jai šalta ir dar labiau apglėbė ir stengėsi kuo labiau sušildyti. Tačiau toli gražu Sam nebuvo šalta… Ji troško vaikino kiekviena savo kūno ląstele, kiekviena sielos kertele. Nors puikiai žinojo, jog taip elgtis nepridera! Na, o Matas rodės trokšta vis daugiau ir daugiau! Tačiau nieko nedarė grubiai ar prieš jos valią… Jo akys tarsi žibėdamos sakė:”Atsiduok man! Tu tikrai dėl to nesigailėsi!” Ir mergina pakluso… Ji leido vaikinui lėtai nurenginėti ją, o tuo tarpu ji švelniai nurenginėjo jį.
Tačiau neiškart jie puolė mylėtis. Palengva apsiprato su savo nuogumu… Ir tai buvo nuostabu! Juos abu išpylė šaltas prakaitas, kuris buvo tarsi tyras vasaros lietus. Tą minutę iš tiesų Samanta nesigailėjo, nes šią naktį ją aplankė palaima… Merginai tai buvo pirmas kartas ir jis įvyko su tuo, kurį ji taip karštai mylėjo. Taip gera buvo žvelgti į Mato veidą pilną meilės, kuris ji žinojo netrukus gali amžiams dingti iš jos gyvenimo…
Ta naktis merginai buvo tarsi pasaka. Lyg tai būtų tai apie ką ji visą savo gyvenimą ir svajojo. Samanta jautėsi tarsi maža kelio dulkelė pasaulyje, o kartu ir visas pasaulis. Ji taip norėjo, kad didžioji laiko rodyklė sustotų ir daugiau jau niekad nebetiksėtų, kad nedrumstų šios nakties ir leistų tą malonę jausti visą laiką, kol juodoji giltinė ateis jos pasiimti…
Tačiau, kad ir kaip visa tai buvo nuostabu, kada nors tai turėjo baigtis. Taigi taip ir buvo… Sam jau nepamena kaip ten buvo, nes smegenys nesugebėjo vienu metu priimti tiek daug nuostabių įspūdžių. Žinojo tik tiek, kad pabudo jausdama Matą šalia savęs, jausdama jo šiltą alsavimą. Tačiau mergina negalėjo ilgai užsibūti juk ką reikės pasakys savo artimiesiems, o gal jie visą šią naktį jaudinosi dėl jos. Ji švelniai, vos prisiliesdama pakštelėjo jam į lūpas ir išskubėjo.
Namuose visi jau buvo išsiskirstę, todėl mergina ramiai galėjo atsipūsti ir apmąstyti visą vakarykštę naktį. Vos tik prisiminus, jos veidą nutvieksdavo plati ir švytinti išdavikiška šypsena. Dabar Sam mąstė, kad nuo to laiko, kai tik su Matu susipažino ji labai pasikeitė. Tuomet mergina buvo naivuolė, patikli, vėjavaikė mergaičiukė, kuriai nei vienas vaikinas nerūpėjo daugiau nei draugas. Na, o šiandien ji jautėsi visai kitokia. Mergina jautėsi subrendusi. Jai atrodė, kad nuo šiol jos gyvenimas turėtų gerokai pasikeist. Tiesa ji net nenumanė, kad jos ateitis taip smarkiai pasikeis ir, kad bus tiek daug gyvenimo išbandymų bei vingių…
Jau tą patį vakarą jaunuoliai ilgai susirašinėjo sms žinutėmis, kurios kaip niekad iš Mato buvo šiltos. Samanta manė, jog jei jai būtų šalta, ji perskaitytų jas dar bent kartą, ir merginos kūną užlietų karščio banga. Matas buvo toks mielas, nors prie širdies dėk!
Taip praėjo dvi savaitės, kurios jai į širdį įsirėžė labai giliai. Per šias savaites vaikinas nuolat ją apipildavo savo švelnumu ir dėmesiu. Matas dovanodavo gležnus pievų gėlių žiedelius ir kalbėdavo gražiausius žodžius. Sam jautėsi tarsi laimingiausia mergina pasaulyje. Jai atrodė, kad būnant su juo, jai nieko daugiau nereikia. Merginai rodės, jog šis vaikinas jos duona ir vanduo!
Tačiau praėjus šioms nuostabioms dienoms, Matas vėl ėmė nekreipti į Samantą dėmesio. Mergina galvojo, kad gal jam atsibodo, taigi bandė keistis, bet visa tai buvo veltui.. Vaikinas netgi susirado mergina su kuria užmezgė rimtus santykius. Sam buvo neapsakomai skaudu. Mergina ėmė taip gailėtis dėl tos nakties, kad net vėl planavo savižudybę. Ji išgėrė daugybę vaistų, tačiau pasirodo jie buvo per daug silpni. Taigi visa tai atsipirko tik keliomis dienomis ligoninėje. Sam atrodė, kad Matas ją pažemino, kad jos norėjo tik dėl sekso. Samantai buvo šlykštus jos kūnas, o pati jautėsi lyg pigi kekšė…
Merginos gyvenimas ėmė jos visiškai nebedominti. Sam metė mokslus, užsisklendė savyje. Net artimiausi draugai nebegalėjo jos atpažinti. Sam nuolat sėdėdavo namuose ir verkdavo. Jos akys visuomet būdavo raudonos, o paakiai pajuodę nuo dažno verkimo ir nemigos. Merginai nebereikėjo nieko, nei maisto, nei viso pasaulio… Jai atrodė lyg ji būtų panešiota ir į kampą nutrenkta niekam nereikalinga šlepetė. Tarsi buvusi graži gėlelė, pilnut pilnutėlė gyvybės, išsunkta iki paskutinio syvo ir išmesta… Net artimieji rodės Samantą apleido. Jie tarsi pamiršo, kad išvis tokia egzistuoja. Nors taip tikrai nebuvo, tik mergina taip jautėsi.
Visos dienos vėl slinko vienodai….Taip diena po dienos, naktis po nakties, praėjo vienas ar du mėnesiai. Tai buvo jau net ne gyvenimas, o paprasčiausias monotoniškas egzistavimas.
Galiausiai Samanta sukaupusi paskutinę stiprybę nusprendė visą tą laiką nemačiusi dienos šviesos, išeiti į lauką. Vos tik pravėrusi duris ji susiraukė. Mergina buvo visiškai atpratusi nuo tokių ryškių saulutės bučinių, kurie taip spigino akis.
Ji tyliai ir iš lėto, tarsi per naują mokydamasi gyventi, žygiavo siaurute miesto gatvele. Sam rodės, kad visų žmonių akys pašaipiai ir žeminamai krypsta į ją. Todėl mergina nudelbė akis žemyn ir dėdama koją už kojos kėblino tolyn.
Taip ji priėjo miesto parką, kurio centre buvo nedidelis fontanėlis. Kai Samanta buvo dar visai maža mergiotė, ji dažnai čia ateidavo ir lesindavo paukštelius. Norėdama prasiblaškyti, mergina ir dabar nusipirko keletą bandelių bei prisėdo ant suolelio. Ji laužė bandeles mažais gabalėliais ir žiūrėjo į besidžiaugiančius ir ulbančius balandžius. Netoliese galėjai išgirsti krykštaujančių, linksmų vaikų juoką, kuris tą dien buvo tarsi maloni muzika ausiai.
Staiga Samanta atsisuko į priešingą pusę ir netikėti išvydo Matą einantį į jos pusę. Jis dar kažką šūktelėjo, bet ji tetroško bėgti. Juk jis negalėjo, jos tokios pamatyti. Mergina vilkėjo seną, jau senai nebemadingą, nublukusią suknutę, nutąsytas šlepetes, o plaukai labiau priminė šieno kupetą, paskutinį kartą jie šukas matė ne anksčiau kaip prieš tris dienas. O ką kalbėti apie veidą! Paakiai ištinę, o makiažo nei lašo. Sam pati sau labiau priminė Užgavienių Morę, o ką kalbėti apie kitų žmonių nuomonę. Tik dabar ji suprato, kodėl praeiviai taip į ją vėpsojo.
Taigi greitai atsistojusi, ji nudulkėjo takeliu, vedančiu į namus. Kai mergina atsidūrė už savo kambario durų, jai tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Samanta atgavo amą ir galėjo atslūgti nuo tos įtampos, kuri kilo išvydus jos mylimąjį. Ši diena jai buvo labai sunki vien dėl to, kad galiausiai nusprendė susigrumti su visu ją supančiu pasauliu. Taigi vos tik atsipūtusi mergina krito į lovą ir kaip niekad gerai išsimiegojo.
Kitą rytą pabudusi, Sam net pati nepajuto, kokia ji yra laiminga. Nors už lango nuo pat ankstyvo ryto pliaupė lietus, nuolat įkyriai barbenantis į langą, o dangus buvo paniuręs…
Taigi ji pirmiausia čiupo rankšluostį ir patraukė į dušą. Po jo, mergina jautėsi tokia atsigavusi, lyg iš naujo gimusi. Tada griebė savo mėgstamą drabužių derinį, su kuriuo ji atrodė pritrenkiančiai. Paskui pasidarė švelnų, dieninį makiažą ir nuskubėjo į virtuvę pusryčiauti. Šeiminykščiai negalėjo patikėti savo akimis, jie nagalėjo patikėti, kad čia ta pati prislėgta mergina! Juk ši atrodė, tarsi vaikas besidžiaugiantis kiekviena smulkmena.
Atėjus vakarui oras pasitaisė. Saulutė nutvieskė padangę, o pilkus debesis pakeitė nuostabi dangaus mėlynė. Tada Sam vėl panūdo pasigėrėti ją supančia gamta. Tačiau šįkart ji ėjo aukštai iškėlusi galvą, o žmonės į ją žiūrėjo su pasigėrėjimu. Jie net nesuprato, jog ši graži mergina, tai ta pati susivėlus vakarykštė baidyklė. Samanta ėjo lengvai, tarsi ežeru plaukianti baltutė, skaisti gulbė. Merginai beeinant, ją nekartą užkalbino keli šaunūs vaikinukai, kurie kvietė į kavinę arbatos ar šiaip smagiai praleisti laiką. Bet jos šie pasiūlymai nedomino, ji neturėjo ūpo sėdėti kokioj kors pilnoj žmonių patalpoj tarp keturių sienų…
Priėjo parkelį. Čia kaip niekad buvo tuščia. Nesigirdėjo nei vaikų klegesio, nei varnėnų klyksmo. Galėjai girdėti tik šiurenamų lapų garsą bei tyliai telkšančių fontano lašelių muziką. Taip sėdėjo Sam galvodama, koki žmonės yra laimingi, kad gali visa tai jausti… Taip merginai besvajojant praėjo keletas valandų. Ji jau ketino kilti ir traukti namo, tačiau nežinia iš kur išdygo Matas.
Vaikinas apglėbė merginos pečius ir paprašė pasilikti. Samanta dar pašaipiai užklausė, ar nekils jo merginai pavydas, kai ši sužinos jog buvo su ja. Bet Matas kaip kirviu nukirto, kad jau seniai su ja viskas baigta.
Jaunuoliai prisėdo. Vaikinas pradėjo klausinėti, kodėl Sam metė studijas, kodėl jos tiek laiko nebuvo įmanoma matyti gatvėse. Nejau ji sirgo, o gal buvo išvykusi? Tačiau mergina nenorėjo pasakoti, kad tiek laiko buvo atsiskyrusi tik dėl jo. Taigi tik kažką nerišliai supaistė ir bandė pakeisti temą. Taip jie prašnekėjo iki pat vėlumos. Kai Samanta pasakė, jog jai jau laikas eiti, Matas ją parlydėjo iki namų ir atsisveikindamas švelniai pakštelėjo į skruostą. Mergina prarado amą. Seniau jie taip dažnai atsisveikindavo, tačiau nuo tada buvo praėję jau tiek daug laiko… Taigi mergina susverdėjo, o jis pamanęs jog gal jai pradėjo svaigti galvą, puolė ją laikyti. Ir pačiu laiku, nes jei vaikinas būtų jos nesugavęs, tai dabar Sam būtų ne jo glėbyje, o gulėtų ant purvino šaligatvio. Matas merginą nunešė į namus ir dar kartą atsisveikino, prie viso to pridūręs, jog labai smagiai praleido vakarą. Jis sakė, kad jau seniai jam nebuvo taip gera.
Su šiais žodžiais vėl susijaukė Samantos jausmai. Nejau Matas trokšta tik vėl ją įskaudinti? Juk vaikinas tik taip ir elgiasi… Pirma leidžia jai jį įsimylėti iki ausų, o vėliau palieka lyg niekur nieko ir taip pasaka be galo. Nejau jis toks žiaurus žmogus, kuriam malonu jausti, kaip kitas žmogus dėl jo kankinasi?! Bet juk Sam žinojo, jog jis moka mylėti. Ir ta meilė, kurią Matas gali duoti yra karštesnė už saulę, kuri šildo visą žemę. Nors vaikinas nekartą yra minėjęs, jog jam labiau prie širdies trumpi nuotykiai, o ne rimtos draugystės. Bet tokiu atveju kodėl jis užmezga santykius su kitom, o tik ją vis palieka? Vaikinas nekartą yra davęs užuominų, kad gal jiems vertėtų kažką daryti, kad jų draugystė nebūtų tik kaip gerų draugų. Bet jei tik Sam imdavo nors šiek tiek labiau Matą spausti jis išvis dingdavo iš jos akiračio.
Merginai reikėjo vėl viską gerai apgalvoti… Ir kodėl Samantos galvoje nuolat tokia painiava? Ji troško, kad vaikinas priklausytų jai, arba tegul jis niekam nepriklauso, o jei ir priklauso, tai lai Sam to nežino, kad eilinį kartą netektų lieti karčių ašarų, kurios merginą nuolat lydi nuo tada kai jie susipažino.
Samanta suprato, kad nuo jų pažinomo dienos ji patyrė savo gražiausias, o kartu ir skaudžiausias bei sunkiausias akimirkas savo gyvenimo kely.
Mergina vėl atnaujino mokslus universitete. Tačiau Matas jau ten nebesimokė… Dėl to Samantai gal net buvo geriau. Ji susipažino su naujai į universitetą atėjusiu vaikinu. Šis vaikinas buvo išties šaunus, atrodė nieko negali būti ir geriau. Visos merginos ėjo dėl jo iš proto, tačiau Sam jis tegalėjo būti ne daugiau kaip geras draugas. Jie dažnai eidavo kartu į kiną ar šiaip pasivaikščiot.
Ir štai vieną saulėtą popietę jiems bevaikštinėjant, susitiko Matą. Vaikinas Samantą nužvelgė tokiu žvilgsniu, tarytum ji būtų padariusi pačią didžiausią nuodėmę. Matas priėjo prie jų ir su ironijos gaidele balse pasisveikino bei paklausė koks Sam vaikino vardas. Mergina visiškai ramiai paaiškino, kad jiedu tik puikūs draugai, taigi Matas šiek tiek atlyžo. Jai buvo neapsakomai įdomu, kodėl jis taip sureagavo. “Gal jis pavyduliauja?”– manė Sam. O gal šiaip smalsu buvo? Tačiau aišku kaip dieną, kad į šiuos klausimus niekas negalėjo atsakyti.
Taigi taip ir slinko dienos. Su tuo šauniu vaikinu irgi santykiai nutrūko, nes jis susirado savo antrąją pusę. O Samanta tuo labai džiaugėsi, nes manė jog toks vaikinas kaip jis vertas pačio geriausio.
Užsimezgė vėl šioki toki ryšiai su Matu. Jaunuoliai vėlgi kartu eidavo pasivaikščiot. Kalbėdavosi valandų valandas ir vis neišsisemdavo tarsi stebuklingi šaltiniai. Merginai buvo smagu kas kart girdėti jo balsą. Tačiau jų santykiai buvo labai plotoniški, kaip paprasčiausių artimų draugų.
Tačiau tą vakarą vaikinas atėjo pas Samantą nieko nesakęs. Matas žinojo, kad šią naktį nieko namuose nebus, todėl buvo visiškai atsipalaidavęs. Iš pradžių jie žiūrėjo romantišką filmą, kuris kaip ir visi tokio tipo filmai baigiasi laiminga pabaiga. Vėliau abu išalkę nužygiavo į parduotuvę nusipirkti keleto skardinių alaus bei limonado ir šiek tiek bulvinių traškučių. Paužkandžiavus apėmė miegas… Mergina atrėmė galvą į jo petį ir jau buvo beužmieganti… Bet pajuto švelnius lūpų prisilietimus ant savo kaklo, kurie palengva slydo žemyn. Vaikinas bučiavo ją švelniai, taip kaip tą darė tą naktį kai jie pirmą kartą mylėjosi. Sam norėjo jį atstumti, nes bijojo, kad šis vakaras baigsis, kaip ir ta naktis, tačiau taip ir nesugebėjo atsilaikyti ją apėmusiai aistrai. Jaunuoliai bučiavosi karštai, it būtų susitikę du magnetai, kuriuos taip sunku vieną nuo kito atplėšti. Matas glamonėjo merginos kojas, liemenį, krūtinę… Rodės, jog istorija vėl kartojasi. Vaikinas bučiavo kiekvieną Samantos kūno lopinėlį, taip lyg tai būtų pati didžiausia vertybė. O vėliau tą patį lopinėlį lietė pirštais, kurie taip švelniai slydo merginos kūno linijomis, kad sukeldavo neapsakomai malonų kutenimą. Sam taip įsiaudrino, jog net gi pati ėmėsi iniciatyvos… Mergina nurengė vaikino marškinėlius ir ėmė liesti jo nuogą krūtinę ir pilvą, kuris užvis labiausiai ją traukė. Jų kūnai vis kaito ir kaito nuo apėmusios meilės… Staiga sučirškė telefonas, tačiau įsimylėjieliams tai buvo nei motais. Be jų dviejų jiems daugiau nebeegzistavo visas pasaulis. Ši naktis buvo tik jų ir nevalia buvo kažkam brautis į jų teritoriją! Matas švelniai pakėlė Samantą, o ši apsivijo jo kaklą. Jis merginą nunešė į antrąjį aukštą, į jos kambarį. Kambarys išties buvo neapsakomai jaukus. Pilnut pilnutėlis lėlyčių ir meškučių, atrodė tarsi čia gyventų dar visai mažutė mergaitė. Išvydęs tokį nuostabų kambarį vaikinas net suglumo, tokio jaukaus kambario jis turbūt per visą savo gyvenimą nebuvo matęs…
Matas Sam paguldė ant šilkinės lovos antklodės, kuri taip maloniai lietė kūną. Tada atsigulė šalia jos. Mergina užgulė jį visu savo kūnu ir ėmė segti kelnių diržą. Tuo tarpu vaikinas palengva atseginėjo po vieną jos palaidinukės sagutę ir labai lėtai ją nurenginėjo. Atrodė, jog didžiausias malonumas jam yra ne pats seksas, o nurenginėjimo ir stebėjimo menas. Samanta tai puikiai suprato, taigi stengėsi kuo seksualiau visa tai daryti. Merginai kiekvienas jo judesys ar prisilietimas, kiekvienas bučinys ar glamonė suteikdavo be galo daug nuostabių pojūčių ir emocijų. Ši naktis kaip ir pirmoji buvo geriausia jos gyvenime. Samantos mintys vėl ėmė panirti į svajones apie Matą…
Išaušo rytas. Kai mergina pabudo Mato jau neberado šalia savęs. Prie laikrodžio ant stalelio stovėjo raštelis. Jame rašė: “Labas rytas! Žinau, kad tavo artimieji turi anksti grįžti, todėl nenorėdamas tau sukelti nemalonumų, kuo greičiau išėjau… O tave dar bandžiau prižadinti bučiniais, tačiau tu taip gražiai – it angelas miegojai, kad nenorėjau tavęs sugrąžinti iš sapnų karalystės.“ Po šių žodžių Samantai pasidarė dar maloniau. Tačiau ji vėl bijojo, kad vaikinas jos nepamirštų, kaip vienos nakties nuotykio.
Taip nenutiko, na bent jau kurį tai laiką… Jaunuoliai susitikinėdavo kiekvieną dieną ir nuostabiai leisdavo laiką. Tiesa, ne visi jų pasimatymai buvo toki imtymūs. Jiems pakakdavo būti kartu ir jausti vienas kito artumą, na bent jau Sam taip manė…
Tuomet nutiko tai, ko ji niekad nesitikėjo. Vaikinas nusprendė išvykti į miestą toliau tęsti savo mokslus. Aišku tai gerai, tačiau mergina suprato, jog šis atstumas juos išskirs amžiams.
Kai atėjo toji diena, Samanta nuvyko kartu su Matu į traukinių stotį jo išlydėti. Tada buvo jau gana šalta, todėl buvo ne taip jau ir malonu stypsoti ir šalti lauke, tačiau tai buvo mažų mažiausia ką mergina galėjo dėl jo padaryti. Jei tik būtų vaikinas paprašęs, Sam būtų galėjusi mėnulį nuo dangaus nukabinti ir padovanoti jam! Jaunuoliai atsisveikino labai šaltai, tarsi tų naktų niekad net nebūtų buvę…
Kai mergina sugrįžo į namus jai iš akių pasipylė ašarų perliukai. Ji nemanė, kad toks skaudus bus atsisveikinimas. Ir tik dabar suprato, kodėl Matas elgėsi taip sausai. Juk gal jis numanė, jog Samantai bus taip skaudu? O gal mergina jau jam pabodo? Įdomu ar jis nors retkarčiais prisimins ją? O gal Matas puls pirmai pasitaikisiai pigiai kekšei į lovą? Tokios mintys merginą tiesiog smaugė. Sam nenorėjo apie tai galvoti, tačiau mintys pačios kėlė tokius klausimus…
Nepraėjus nei kelioms dienoms kai vaikinas išvyko, mergina sužinojo apie avariją. Tas traukinys, kuriuo važiavo Matas nuslydo nuo bėgių! Vos tik tai sužinojusi, ji puolė į depresiją, o kad nors šiek tiek nusiramintų jai prireikdavo daugybės vaistų. Bet vos tik atgavusi pusiausvyrą Samanta iš karto nuvyko pas jį į ligoninę.
Ligoninėje buvo jaučiamas vaistų tvaikas, kuris merginai jau nuo mažų dienų kėlė šleikštulį. Sienos buvo senos, apsilupinėję, rodės jog čia jau senai buvo nedarytas remontas. Tačiau seselės buvo labai malonios. Jos tarsi gerosios fėjos, kurios tik troško visiems padėti.
Kai Sam nuėjo į palatą vaikinui buvo koma. Šioje būsenoje jis pragulėjo daugiau kaip tris dienas, o mergina nei minutei nuo jo nesitraukė. Jai buvo nė motais nei maistas, nei miegas. Ji bučiavo jo rankas ir meldė Dievo, kad jis pasveiktų…
Ir Dievas išklausė merginos maldų. Matas pabudo… Vaikinas atsimerkė labai nedrąsiai, tarsi mažas vaikelis bijantis tamsos. Samanta negalėjo tuo patikėti. Ji troško šokinėti iš laimės, tačiau mergina buvo ligoninėje, o čia taip elgtis nepridera.
Taigi Matas palengva sveiko. Tačiau vaikščiot vis dar negalėjo ir karts nuo karto jam prasidėdavo galvos skausmai. Sam stengėsi kuo labiau jam padėti. Ji nei minutei nepaleisdavo vaikino iš akių. Jie kartu pietavo, vakarais mergina skaitydavo savo mylimajam knygą, kurią jis taip mėgo, o atsisveikindami karštai vienas kitą bučiuodavo. Atrodė, nors ir Matas turėtų būti palaužtas šios avarijos, vaikinas džiūgavo kiekvieną dieną. Samanta galvojo, kad jei jau jie sugebėjo įveikti tiek gyvenimo išbandymų, o jų meilė nėra paprasčiuasias trumpalaikis susižavėjimas, tai gal vieną dieną išauš toks skaistus rytas, kuris juos amžiams sujungs santuokos saitais. Merginai būtų galėjusi iškeisti didžiausius turtus į šio vaikino meilę… Ji gerai žinojo, kad jei Matas ją pasirinktų, ji jį apipiltų didžiausia meile ir laime…
Taip slinko savaitės po savaičių, mėnesiai po mėnesių ir galiausiai Matą išleido iš ligoninės, bet perkėlė į sanatoriją, mat jo kojos vis dar buvo labai netvirtos.
Buvo skaidrus pavasaris… Švietė saulutė, netoliese telkšojo mažutis upeliukas, čiulbėjo paukšteliai, baikščiai žiedelius skleidė gėlės… Visas pasaulis teikė vien šilumą. Kadangi visi žinojo, jog jaunuoliai per daug vienas kitą myli, kad juos būtų galima išskirti, merginai leido apsigyventi netoli sanatorijos eančiame bendrabutyje.
Kiekvieną dieną jie dovanodavo vienas kitam šilumą, kurios antplūdis būdavo po kiekvienos atskirai praleistos nakties. Samanta net užmigti negalėdavo, nes Matas vis belsdavosi į jos širdį ir sielą, tačiau tai jai netrukdė. Jie dažnai nusigabendavo prie upelio (vaikiną tekdavo stumti invalido vežimėliu) ir ilgai susikibę už rankučių žiūrėdavo į uodegytėm besitaškančias žuveles. Rodės jog visi gamtos gyviai turi savo antrąsias puses, kurias trokšta turėti visą savo likusį gyvenimą. Ypač įsimylėjieliams patikdavo gulėti gėlėtoje pievoje ir stebėti kaip dūksta margasparniai drugeliai. Jaunuoliai prisiglausdavo vienas prie kito taip arti, kad net trūkdavo oro ir bučiuodavosi tol, kol įskausdavo lūpas, o jėgos būdavo išsiurbtos iš kiekvienos jų kūno ląstelės. Atrodė, jog visas pasaulis jiems šypsosi ir gėrisi jų meile!
Tai truko ištisus du su puse mėnesius… Tačiau palengva vasara ėjo į galą. Jau nebe taip skaisčiai švietė saulutė, dažnai iš dangaus prapliupdavo lietus… Nors tai toli gražu ne kliūtis buvo jų meilei. Samanta manė, kad šios laimės negalėtų įveikti jokios kliūtys ar sunkumai, bet…
Tą dien buvo kaip niekad apniukęs dangus. Medžiai buvo bepradedą keisti savo apdarą, o kai kurie jau metė savo gražius, spalvotus lapus. Ir tada Matui prasidėjo nežmoniški galvos skausmai. Taip nutikdavo ir seniau, tačiau jie buvo gana reti, o ir nebuvo toki skausmingi. Visi nejuokais išsigando. O Sam net apalpo apimta baimės… Nežinodamos ko ir griebtis seselės suleido jam nuskausminamųjų. Tačiau ši vakcina buvo lemtinga… Dėl Mato mirties niekas nebuvo kaltas, tačiau mergina dar ilgai jautė pagiežą ir nusivylimą sesutėmis! Juk niekas net nenutuokė, jog tų vaistų sudėtyje yra ingriadientų, kuriems vaikinas buvo alergiškas…
Praėjus kelioms dienoms po Mato mirties, įvyko jo laidotuvės. Samanta visą tą laiką praleido ligoninėje, nes merginai jo mylimojo išėjimas iš šio pasaulio buvo per daug didelis smūgis, po tiek daug laimės ir meilės pilnų dienų. Ligoninėje ji atsidūrė ne nuo šoko, mergina bandė pasitrauti iš šio gyvenimo. Sam manė, jog ji negali vėl skirtis su Matu, todėl norėjo iškeliauti kartu. To padaryti Samantai nepavyko, nes vos tik ji prasipjovė venas ir kraujas ėmė plūsti į šalis upeliais, ją užklupo viena mergina. Ši ir iškvietė greitąją pagalbą. Dabar Sam suprato, kad Dievas dar nemano, jog jai jau laikas ateiti pas jį….

Per laidotuves buvo daugybė žmonių. Matas buvo populiarus tarp jaunimo, taigi turėjo neapsakomai daug draugų, kurie ir susirinko jo išlydėti į paskutiniąją kelionę. Gulėdamas karste vaikinas atrodė baisiai! Matas buvo išblyškęs, it popierius, akys įdubę, o kūnas suglebęs… Vos tik Samanta jį išvydo, ji vėl ėmė raudoti kruvinom ašarom. Merginą ramino mirusiojo vaikino tėvai, kurie buvo nuostabūs žmonės ir visad palaikė jų draugystę. Sam manė, jog jų meilė panaši į Romeo ir Džuljetos, kuri baigiasi taip tragiškai. Atrodė, kad merginos širdis tuoj plyš ir pasidalins į dvi dalis! Jai buvo neapsakomai skaudu, sunku…
Po laidotuvių Samanta kiekvieną dieną eidavo prie jo kapo. Dienomis ji niekad nesirodydavo. Mergina visada sėdėdavo savo kambaryje užsitraukus užuolaidas taip, kad net menkiausias saulės spinduliukas nepralįstų pro mažiausią plyšelį. Ji sublogo… Atrodė, kad jau nėra tos gražios merginos, beliko tik giltinė. Sam kūną sudarė vien tik kaulai ir oda, ėmė slinkti plaukai, veidas buvo pilkas ir niūrus…
Bet vos tik laikrodis išmušdavo dvyliktą valandą nakties, ji apsirengdavo tamsų, nušiurusį apsiaustą ir kiūtindavo į kapines. Mergina atrodė, tarsi nerandanti sau vietos nerami dvasia. Tačiau ši dvasia turėjo vietą… Merginos vieta buvo Mato kapas. Samanta raudodavo prie jo taip, lyg ši rauda būtų pilna skausmo, kraujo, nevilties ir šiek tiek pagiežos. Ji negalėjo atleisti Matui, kad jis išėjo, o ją paliko šiam pasišlykštėtinam pasauly kankintis vieną… Merginai buvo nesvarbi visa visata, visas pasaulis be jo pryligo nuliui. Ji manė, kad pasaulis tai didelis sodas prižėlęs dilgėlių. Samanta žinojo, kad tų dilgėlių jai išrauti nepavyktų per visą gyvenimą, taigi mastė, kad gal geriau nesikankinti ir pačiai pasitraukti iš šio pikžolėm apaugusio sodo. Sam troško tik vieno – MIRTIES!!! Tik nežinia kodėl, bet mirtis jos nenorėjo…
Taip praėjo keturi ar penki pilni skausmo metai. Samanta nusprendė, kad galiausiai reikia pradėti viską iš naujo…
Tačiau tai nebuvo taip paprasta kaip gali pasirodyti kitiems! Ji pradėjo vėl mokytis, bet mokslai merginai jau nebuvo toki svarbūs kaip anksčiau. Visi žmonės Sam atrodė niekingi, o kai pamatydavo meiliai besiburkuojančias poras, jai tai keldavo šleikštulį, bent jau ji taip manė, tačiau buvo panašiau, kad tas vaizdas Samantai buvo nežemiškai skaudus. Juk ir pati kažkada taip mylėjo ir rodės buvo mylima…
Norėdama iš atminties ištrinti visą savo praeitį mergina susidėjo su prasta gatvės kompanija. Jie nuolat trainiodavosi gatvėmis, vertėsi smulkiomis vagystėmis. Dažnai rūkydavo, gerdavo, šlykščiai keikdavosi. Jei praeidavo koks nors praeivis ir į šią šutvę nors akies kampeliu žvilgteldavo, jie imdavo kabinėtis… Toki poelgiai gaujai teikė malonumą. Sam tapo visiška savo priešingybe. Jei seniau ji buvo silpnutė, gležnutė, grakšti, graži ir draugiška, dabar tapo grube, šlykščiai besikeikiančia, geriančia ir rūkančia pabaisa, kuri visiems kėlė pasišlykštėjimą.
Pradžioje kompanijai pakako ir svaigalų. Jie dažnai nusitąšydavo iki žemės graibymo, o tada (tik dėl linksmumo) eidavo ir daužydavo namų langus, apiplėšinėdavo parduotuves. Dėl tokių darbelių gauja dažnai atsidurdavo už grotų, bet juos ten laikydavo ne daugiau nei pora parų, o tuomet lyg niekur nieko paleisdavo. Taigi jiems tai būdavo tik šaunus nuotykis.
Jeigu šutvė savo kelyje sutikdavo vaiką, jie jį taip prilupdavo, kad sunku būdavo beatpažinti. O tai darydavo tik dėl kelių dolerių, skirtų vaiko kišenpinigiams ar priešpiečiams. Kompanija daugiausiai gyvendavo naktinį gyvenimą. Diena jiems atrodė nusmurgėlių laikas, neturintis jokių smagybių. Samantą dažnai jos naujieji draugai versdavo grįžti namo ir nugvelbti vieną ar du šimtus dolerių. Jeigu gauja neturėtų pinigų, juk linksmybių irgi nebebūtų, taigi reikėjo pasipelnyjimo šaltinio, o Sam šiuo “atpirkimo ožiu” ir tapdavo.
Šutvę sudarė septyni vaikinai ir trys merginos. Vaikinai dažnai iš jų reikalaudavo sekso, tačiau merginos nevisuomet atsiduodavo. Kartais kai jie visisškai nusitašydavo ir pakildavo noras įrodyt savo vyriškumą, jie galima sakyt savo draugužes tiesiog išprievartaudavo. O jei dar kuri sumanydavo pasprukti ar kaip nors pasipriešinti, gaudavo taip į kaulus, kad net pajudėti būdavo sunku. Vieną sykį gaujos vadas taip įsiuto, kai mergina jam pasipriešino, kad vos jai gerklės neperėžė…
Atrodytų, jog tokioje skylėje niekas neištvertų daugiau kaip savaitės, tačiau jie visi laikėsi draugijoje. Sam laikė juos savo draugais. O ir į namus jau grįžti buvo per vėlu, nes už visus tuos “geruosius” darbelius, kuriuos mergina buvo iškrėtusi, tėvai nors ir su plyštančia širdimi,merginos atsisakė ir ją išvarė iš namų.
Kompanija gyveno seno namo rūsyje, kuris dvokė pelėsiais. Po grindis nuolat lakstydavo dvokiančios žiurkės. Jeigu kuris nors per daug giliai užmigdavo, jos imdavo apgraužinėti kojų ir rankų pirštus. Šutvė miegodavo ant sutrintų čiužinių, kuo arčiau susiglaudę, nes šaltis buvo kaustantis kaulus. Valgė viską ką rasdavo šiūkšliadėžėse, na nebent iš kažkur gaudavo “šlamančių”, o ir tuos dažniausiai išleisdavo svaigalams ar tabakui. Gaujos nariai buvo pasiruošę vienas kitam perpjauti gerklę, dėl mažiausio duonos kąsnio…
Tačiau slinko laikas ir palaipsniui alkocholis ir cigaretės, jiems atrodė tik vaikiščių žaisliukas. Taigi į pirmąją vietą jų gyvenime prasibrovė narkotikai.
Šie baltieji šėtono milteliai kompaniją “vežė”. Jų vartojimais jiems suteikdavo kaifą. Kiekvienas dūmas atrodė velniškai saldus, o “apsinarkašinus” būdavo neapsakomai linksma. Šutvę imdavo juokas, atrodė tarsi skraidytų padebesiais.
Tačiau narkotikai daug kainuodavo, taigi gaujos vagystės darėsi vis rimtesnės ir rimtesnės. Jie pasiskolinę iš netoliese gyvenančių chuliganų pi..toletą, apiplėšinėdavo parduotuves. Be didelio vargo galėjo nušauti jiems nepaklususį asmenį, tereikėjo švelniai nuspausti “gaiduką” ir būdavo viskas sutvarkyta…
Ši šutvė garsėjo kaip pati pavojingiausia ir beširdiškiausia mieste. Rodės, kad visi Samantos draugai pasidarė grubūs, o dėl dozės galėjo vienas kitą pasiųsti į anapilį. Atrodė, kad vietoj jų širdžių atsirado tik kietas ir šaltas ledo luitas. Tačiau ir mergina nepraleisdavo nei vienos galimos miltelių dozės. Narkotikus vartojo labai įvairius, pradedant lengvu hašišu, o baigiant aštriu heroinu. Sam atrodė, jog dabar ji galutinai išstumė Matą iš savo širdies, tačiau tai buvo tik kiautas dengiantis jos silpnumą. Su šiuo kiautu mergina atrodė nepalaužiama ir šiurkšti, bet giliai širdyje vis dar buvo tas pats švelnumo ir gėrio įsikūnijimas.
Dozių reikėjo vis stipresnių, o “šlamančių” kaip nebuvo, taip nebuvo. Gauja ėmė skęsti skolose. Dažnai grasindavo kitos šutvės, tačiau tie grasinimai buvo beverčiai. Jiems gyvybė ir mirtis buvo visiškai vienodi dalykai…
Kadangi dažniausiai pinigų apiplėšimais gaudavo vyriškoji pusė, jie ėmė niršti ant merginų. Vaikinai teigė, jog jos nuo narkotikų kaifuoja, o pačios nei pirštelio nepajudina, kad užsidirbtų nors vienai dozei.
Taigi merginos ėmė verstis prostitucija. Jos laukdavo stotyse pravažiuojančių automobilių ir siųlydavo savo paslaugas. Na, o visą pelną pasiglemždavo vaikinai. Dažniausiai merginų paslaugų buvo ištroškę tolimųjų reisų vairuotojai.
Dažnai tokiame versle jos patirdavo neapsakomai skaudžių pažeminimų ir išniekinimų. Kai kurias žiauriai primušdavo… Tačiau norint išgyventi reikėjo tęsti jau pradėtą “darbą”.
Taip beteikiant paslaugas viena užsikrėtė Aids, o kita pastojo. Pirmoji ir toliau tęsė savo darbą, taip platindama ligą… Na, o antrąją, kuriai kažkuris iš jos klientų “užstatė” vaiką – nužudė. Vaikinai nematė prasmės tąsytis su savim mergą, kuri jau buvo “pripūsta”. Nužudytosios kūną įkišo į juodą salofaninį maišą ir išmetė į šiūkšlyną. Merginos dėl tokio jų nuosprendžio bijojo net burną praverti, mat bijojo, jog jie taip pat gali pasielgti ir su jomis. Joms buvo nei motais, kad jų bičiuliai žudo kitus, bet juk ji buvo viena iš jų! Juk tai jau net nežmogiška! Tačiau šią nuomonę reikėjo pasilaikyti sau pačioms…
Dabar Samanta suprato, kad seniau jos skausmas ir ašaros buvo niekai. Mergina galvojo, jog seniau jos gyvenimas buvo tarsi princesės. Ji turėjo viską ko tik užsigeisdavo ir vis tiek jautėsi nepatenkinta ir nuskriausta. Sam manė, kad jei dabar galėtų laikrodžio rodyklę atsukti atgal, ji nedvejodama tai padarytų, tačiau durys atgal jau seniai buvo užsivėrę… Taigi mergina turėjo nepalūžti, antraip jos “draugai” pamanys jog ji silpna ir nedvejodami atsikratys, kaip nereikalingos šiūkšlės…
Taigi nuo ryto iki vakaro Samanta su kita savo drauge pardavinėdavo savo kūną, už tai gaudamos vos kelis grašius. Seniau Sam manė, jog seksas yra nuostabus dalykas, jai atrodė, jog tai pats didžiausias malonumas pasaulyje. Bet dabar merginai jis buvo šlykštus! Kiekvienas tų nepažįstamų dvokiančių prakaitu, storų ir gauruotų vyrų prisilietimas vertė vemti!
Taip gauja susitaupė šiek tiek daugiau šlamančių, taigi nors vieną savaitgalį galėjo visiškai atsipalaiduoti nuo uždarbiavimų ir gerai pasilinksminti.
Taigi sėdėjo tada visa šutvė tamsiame rūsyje ir traukė skanų heroino dūmą, po dūmo. Jie Samantai liepė narkotikų uostyti vis daugiau ir daugiau, vaikinai sakė, kad trokšta, jog mergina nors kartą pajustų tikrąjį gyvenimo skonį. Ir ji pakluso… Sam taip “apsinarkašino”, kad jai net pajudėti buvo neįmanoma. Tačiau tai jos bendražygių visai nedomino. Jie lyg niekur nieko visi aštuoni išžygiavo į gatvę ieškoti nuotykių, o merginą paliko vienut vienutėlę… Jos draugija galėjo būti nebent žiurkės.
Samanta pasijuto neapsakomai blogai. Ją ėmė pykinti, svaigo galva, išpylė šaltas prakaitas, rodės ėmė šalti kūnas, sustojo širdis ir nebecirkuliavo kraujas krajagyslėse. Aišku buvo viena, mergina perdozavo… Nuosprendis buvo toks: arba tegul skubiai iškviečia kas nors pagalbą, arba jos pasitikti ateis pati mirtis. Pirmasis variantas buvo labai neįtikėtinas, nes į šį rūsį beveik niekas neužsukdavo, o jei ir užsuktų tai kas norės padėti sumautai narkomanei, juk tokių kuo mažiau, tuo geriau. Kadangi Sam valandos jau buvo suskaičiuotos, ji paskutinį kartą permastė visą savo sunkų gyvenimo kelią… Mergina tik dabar suprato, kokia ji laiminga, kad galėjo išgyventi tokią aistringą meilę, kurios toli gražu nevisi paragauja per visą savo gyvenimą…
Staiga Samanta prieš save išvydo baltą, ryškios saulės šviesos nušviestą tunelį ir Matą, rankose laikantį nuostabią lauko gėlių puokštę. Ji buvo vėl ta pati graži ir tyra mergina, Sam puolė į jo šiltą glėbį, kurį jau taip senai buvo jautusi. Mergina vėl pajuto Mato švelnių lūpų glamones, kuriose ir paskendo… Ji mirė…
Vėliau paaiškėjo, kad tą pačią naktį visa gauja buvo susemta ir iki gyvos galvos pasodinta už grotų už žiaurias žmogžudystes ir apiplėšimus. Išteisino tik vienintelę jų tarpe likusią merginą. Kuri nuo to laiko ėmė gydytis nuo narkotikų priklausomybės ir visiškai pakeitė savo gyvenimą.
Samantą rado tik praėjus penketui dienų po jos mirties. Tačiau merginos niekas negalėjo atpažinti, nes per tą laiką ji atrodė gerokai susenusi, nei ištikrųjų buvo. Ją palaidojo niekam nežinant, be jokių apeigų ir ceremonijų. O Sam kapas buvo paprasčiausias žemių kauburys, kuris laikui bėgant apaugo nuostabiom mėlynakėm našlaitėlėm. Jos vienintelės bylojo apie kažkada egzistavusią nuostabios sielos merginą…